Kas yra dvasinis palydėjimas?

1. Kam reikalingas dvasinis palydėjimas?

afrikiečių patarlė byloja: „Senolis, kuris sėdi, mato toliau negu jaunuolis, kuris bėga.“ Joje slypi paprasta, bet gili išmintis: žmogui sunku aiškiai matyti save patį. Esame pernelyg arti savo gyvenimo, savo minčių, troškimų, baimių ir sprendimų. Todėl kartais reikia atsitraukti, kad galėtume pamatyti tai, ko būdami pačiame įvykių sūkuryje nepastebime.

Dėl tos pačios priežasties žmonės eina į rekolekcijas. Angliškas žodis retreat reiškia pasitraukimą, atsitraukimą. Rekolekcijų metu žmogus keičia aplinką, pasitraukia iš įprasto gyvenimo ritmo, renkasi tylą ir vienatvę, kad vėl susirinktų save. Kasdienybėje save lengva išbarstyti: truputį savęs atiduodame darbui, truputį kitiems žmonėms, pareigoms, telefonui, rūpesčiams, planams ir įvairiems troškimams. Atsitraukus atsiranda galimybė vėl save surinkti.

Tačiau tyloje svarbus ne vien žmogaus vidinis balsas. Svarbus ir Žodis – Dievo ir žmogaus žodis. Tai, ką žmogus išgirsta savo širdies tyloje, verta patikrinti susitikimo su kitu žmogumi šviesoje.

Biblijoje matome, kad Dievas dažnai kalba žmogui per kitą žmogų. Mozė mokė Jozuę, Elijas – Eliziejų, Paulius paliko Timotiejui savo tikėjimo patirtį. Bažnyčioje, Dievo suburtoje bendruomenėje, tikėjimas perduodamas ne tik knygomis, bet ir gyvu santykiu.

Dvasinis palydėjimas prasideda nuo atsivėrimo žmogui, kuriuo pasitikiu ir kuriame matau labiau patyrusį brolį ar sesę. Jis nebūtinai turi būti „šventesnis“ už mane. Tačiau jis gali būti ilgiau keliavęs, daugiau patyręs, daugiau kartų susidūręs su tais pačiais klausimais ir išmokęs atpažinti tai, ko aš dar nemoku pastebėti.

Dvasinis palydėjimas – tai pagalba žmogui užtikrinčiau keliauti Dievo link, tiesos ir meilės keliu.

Tam tikra prasme šią funkciją anksčiau atlikdavo ir reguliarus ėjimas pas nuodėmklausį. Tačiau šiandien išpažintis dažnai apsiriboja nuodėmių išpažinimu ir atleidimo priėmimu, o žmogaus poreikis būti lydimam, išklausytam ir padedamam atpažinti Dievo veikimą savo gyvenime lieka platesnis.

2. Nuo to, kas gera, į tai, kas geriausia

Daugelis mūsų gyvename savo tikėjimą kaip įmanoma sąžiningiau. Galbūt nedarome didelių nuodėmių, stengiamės laikytis Evangelijos moralės principų, atliekame savo pareigas, padedame kitiems, dirbame, rūpinamės šeima, Bažnyčia ir visuomene.

Ir vis dėlto gali ateiti akimirka, kai žmogus savęs paklausia:

„Ar tai viskas?“
„Ar taip ir turi atrodyti mano gyvenimas?“
„Ar Dievas iš tikrųjų to iš manęs nori?“

Tai, kas iš pradžių atrodo kaip nepasitenkinimas savimi ar gyvenimu, kartais gali būti ne problema, o kvietimas į gilesnį gyvenimą.

Evangelijoje panašų klausimą užduoda jaunas žmogus, kuris laikosi Dievo įsakymų, tačiau jaučia, kad jam kažko trūksta. Jis klausia Jėzaus: „Ko dar man trūksta?“ (Mt 19, 16–22; Mk 10, 17–22). Kitaip tariant: aš darau tai, kas gera, tačiau trokštu žinoti, kas yra mano gyvenimo pilnatvė.

Dvasinis palydėjimas ir yra apie tą „daugiau“: kaip savo gyvenimą padaryti labiau atitinkantį Dievo troškimą man.

Čia labai padeda Mortos ir Marijos pasakojimas (Lk 10, 38–42). Morta daro gerą ir būtiną dalyką: rūpinasi Jėzumi ir jo mokiniais. Ji tarnauja, dirba, stengiasi, kad svečiai būtų priimti. Tačiau Jėzus atkreipia jos dėmesį į Mariją, kuri pasirinko „geriausiąją dalį“.

Tai nereiškia, kad Mortos darbas buvo blogas. Problema ne ta, kad ji darė per daug gero, bet ta, kad gera veikla gali užimti vietą to, kas yra svarbiausia.

Žmogus gali daug nuveikti Dievo vardu, bet vis dar turėti klausimą: ar aš iš tikrųjų darau tai, ko Dievas iš manęs nori? Vienuolis misionierius gali daug dirbti Dievui, tačiau po kurio laiko suprasti, kad ne visi jo darbai buvo būtinai Dievo darbai.

Dvasinio palydėjimo esmė – padėti žmogui atpažinti, ko Dievas konkrečiai iš jo tikisi jo gyvenimo aplinkybėmis.

Tai nėra pirmiausia klausimas: „Kaip man įtikti Dievui?“ Tarsi Dievo palankumą turėčiau užsitarnauti savo darbais. Gilesnis klausimas yra kitas:

„Kaip galiu tapti laisvesniu, patikimesniu ir vaisingesniu Dievo įrankiu?“

3. Žmogus yra keliautojas

Biblijoje žmogus yra keliautojas. Jo gyvenimas nėra sustingęs: Dievas kviečia žmogų eiti.

Abraomui Dievas sako: „Eik iš savo krašto, iš savo tėvo namų į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1). Izraelio tautos istorija taip pat yra kelionė: iš vergijos į laisvę, iš tremties į Jeruzalę. Net tremties pabaigoje karalius Kyras kviečia izraelitus keliauti į Jeruzalę ir atstatyti Viešpaties Namus (2 Kr 36, 22–23).

Tikintysis yra žmogus, kuris eina.

Tačiau kiekvienas, kuris yra keliavęs, žino: galima pasiklysti. Dar pavojingiau – galima eiti nuoširdžiai įsitikinus, kad eini teisingu keliu, ir tik vėliau suprasti, kad pasirinkai ne tą kryptį.

Todėl keliautojui kartais labai svarbu turėti žmogų, kuris žino kelią ir su kuriuo galima pasitarti.

Dvasinis kelias – tai vis gilesnis pažinimas, ko Dievas iš manęs nori ir kaip galiu į jo kvietimą atsiliepti. Tai reiškia mokytis atpažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Todėl dvasinis gyvenimas nėra atsietas nuo kasdienybės. Jis reiškiasi labai konkrečiai: mūsų pasirinkimuose, santykiuose, darbe, pinigų naudojime, laike, kurį skiriame žmonėms, ir sprendimuose, kuriuos priimame.

Dvasinis palydėjimas padeda žmogui atpažinti ir įsisąmoninti Dievo veikimą savo gyvenime.

4. Kaip atpažinti Dievo veikimą?

Tikriausiai ne vienas esame savęs klausę: kaip atpažinti, kad Dievas man kalba? Ar Dievas išvis kalba man?

Dar sudėtingesnė patirtis atsiranda tada, kai esame įsitikinę, kad Dievas mums kažką pasakė, o vėliau suprantame, kad galbūt tai tebuvo mūsų pačių troškimas, baimė, vaizduotė ar noras pateisinti jau priimtą sprendimą.

Tai nėra lengva atskirti. Labai lengva savo troškimus palaikyti Dievo valia.

Todėl naudinga turėti žmogų, su kuriuo galima tai išsakyti ir patikrinti. Ne todėl, kad palydėtojas turėtų tapti Dievo „vertėju“, kuris pasakytų: Dievas tau liepia daryti būtent taip. Priešingai – geras palydėtojas padeda žmogui pačiam mokytis atpažinti.

Šia prasme dviese iš tiesų galima matyti daugiau negu vienam. Jėzus sako: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Dvasinis palydėjimas yra tam tikra dvasinė bičiulystė, kurios tikslas – padėti žmogui savo gyvenime atpažinti Dievo veikimą ir į jį atsiliepti.

Pokalbio metu palydėtojas padeda žmogui įvardyti tai, ką šis pats išgyveno: kur jis pajuto Dievo artumą, kur patyrė ramybę ar nerimą, kas jį augina, kas jį uždaro, kokie troškimai jame stiprėja, kokie sprendimai brandina daugiau meilės ir laisvės.

5. Gyvenimas yra ir kova

Biblijoje žmogus nėra tik keliautojas. Jis taip pat yra kovos laukas.

Šventasis Raštas prasideda žmogaus susidūrimu su blogiu ir baigiasi galutine blogio pralaimėjimo viltimi (Pr 3; Apr 20, 7–10). Psalmynas prasideda pasirinkimu tarp dviejų kelių: teisiojo ir nedorėlio kelio (Ps 1, 1–6). Jėzus taip pat kalba apie dvejus vartus ir dvejus kelius: vienas kelias yra siauras ir sunkus, tačiau veda į gyvenimą; kitas platus ir patogus, tačiau veda į pražūtį (Mt 7, 13–14).

Žmogaus širdyje vyksta kova.

Tai nereiškia, kad žmogus yra blogas. Tai reiškia, kad žmoguje susitinka skirtingi troškimai, polinkiai ir kvietimai. Norime būti laisvi, tačiau kartu bijome laisvės. Norime mylėti, tačiau bijome būti sužeisti. Norime tiesos, tačiau kartais labiau norime išsaugoti savo susikurtą vaizdą apie save.

Todėl dvasinis palydėjimas gali padėti žmogui išlikti savo gyvenimo kelyje arba į jį sugrįžti, kai jis nuo jo nukrypsta.

Santykis su palydėtoju padeda žmogui pamatyti, kur jis eina, kas jį veda ir kur jis iš tikrųjų nori nueiti. Tačiau palydėtojas žmogaus kelio nenueina. Jis eina šalia.

6. Ar dvasinis palydėjimas yra išskirtinai krikščioniškas?

Dvasinis palydėjimas nėra išskirtinis krikščionybės išradimas. Įvairiose religinėse tradicijose egzistuoja mokytojo, dvasinio vadovo, išminčiaus ar vyresniojo santykis su tuo, kuris ieško kelio.

Tačiau krikščioniškojo palydėjimo centre yra ypatingas dalykas: palydėtojas nėra vien dvasinis mokytojas, bet jis taip pat yra ir mokinys. Jis neperduoda kitam žmogui savo asmeninės išminties kaip galutinės tiesos. Jis turi padėti žmogui susitikti su Kristumi kaip ir pats stengiasi jį susitikti.

Evangelijoje matome, kaip Jėzus pats rūpinasi savo mokinių augimu. Ypač tai ryšku Evangelijos pagal Morkų 8–10 skyriuose. Mokiniai ne viską supranta, kartais klysta, kartais ginčijasi dėl to, kuris iš jų didžiausias (Mk 9, 33–37), kartais nesupranta Jėzaus žodžių. Tačiau Jėzus juos moko, aiškina, taiso ir kantriai augina.

Dvasinis palydėtojas turi būti panašus į tokį mokytoją: ne užimti Kristaus vietą, bet padėti kitam geriau jį išgirsti. Tai viena svarbiausių dvasinio palydėjimo taisyklių: palydėtojas turi mažėti, kad kitas galėtų augti Kristuje.

7. Kuo dvasinis palydėjimas skiriasi nuo psichoterapijos?

Tai svarbus ir kartais sudėtingas klausimas.

Dvasinis palydėjimas kalba apie visą žmogų. Todėl natūralu, kad pokalbyje atsiranda psichologinių temų: baimės, priklausomybės, santykių sunkumai, vaikystės patirtys, vidiniai konfliktai, savęs vertinimas ir daugelis kitų dalykų. Tikėjime nėra tokios žmogaus gyvenimo srities, kurios Dievas negalėtų paliesti.

Tačiau dvasinis palydėjimas ir psichoterapija nėra tas pats.

Galime skirti tris žmogaus matmenis: kūną, sielą ir dvasią. Šis skirstymas čia vartojamas ne kaip griežta antropologinė teorija, bet kaip būdas nusakyti skirtingus žmogaus gyvenimo matmenis.

Kūnas yra mūsų materialusis buvimas pasaulyje. Per kūną esame matomi, jaučiame, judame, veikiame ir susitinkame su kitais.

Siela – tai mūsų mąstymo, valios, atminties, sprendimų, vaizduotės, troškimų ir emocijų sritis. Čia žmogus svarsto, kuria, planuoja, jaučia, prisimena savo praeitį ir numato ateitį.

Dvasia – žmogaus gebėjimas atsiverti Dievui, priimti jį ir su juo užmegzti santykį.

Tačiau žmogus nėra trys atskiri padaliniai. Jis yra vienas asmuo. Todėl tai, kas vyksta kūne, veikia psichiką ir dvasinį gyvenimą, o tai, kas vyksta dvasioje, taip pat gali atsiliepti psichikai ir kūnui.

Vis dėlto dvasinis palydėtojas nėra gydytojas ir nėra psichoterapeutas. Jo užduotis – ne diagnozuoti žmogaus sutrikimus ir ne gydyti psichologines žaizdas. Kūno ligas gydo gydytojas, psichikos sunkumus padeda spręsti psichologas ar psichoterapeutas, o dvasinis palydėtojas padeda žmogui jo santykyje su Dievu.

Pavyzdžiui, jeigu žmogaus santykis su tėvu buvo labai sunkus, tai gali turėti įtakos jo santykiui su autoritetu ir net jo Dievo įvaizdžiui. Dvasinis palydėtojas turėtų tai pastebėti. Tačiau jis neturėtų apsimesti psichoterapeutu. Prireikus jis gali ir turi paskatinti žmogų kreiptis profesionalios psichologinės ar medicininės pagalbos.

Dvasinis palydėjimas nebūtinai gydo žmogaus žaizdas. Jis padeda žmogui su tomis žaizdomis keliauti pas Dievą. Dievą įsileisti tose žaizdose.

Kartais žmogus išsilaisvina nuo savo naštos. Kartais ji lieka, tačiau žmogus išmoksta ją nešti kitaip. tikėjimas nežada, kad šioje žemėje neliks jokių žaizdų. Pažadas yra tas, kad visame kame, Dievas bus kartu su žmogumi, vadinasi nė viena mūsų žaizda neturi sutrukdyti keliauti į Dievą ar su juo.

8. Ar dvasinis palydėjimas nekelia grėsmės žmogaus laisvei?

Dievas nori žmogų padaryti laisvą. Todėl vienas svarbiausių gero dvasinio palydėjimo požymių yra tas, kad santykis su palydėtoju žmogų daro vis labiau savimi.

Geras palydėjimas nepadaro žmogaus priklausomo nuo palydėtojo. Priešingai – jis padeda žmogui tapti savarankiškesniam, atsakingesniam ir gebančiam pačiam priimti sprendimus.

Palydėtojas neturi priimti sprendimų už kitą žmogų. Jeigu jis pataria, jo patarimas turi būti toks, kad žmogus išsaugotų visišką laisvę jį priimti arba atmesti.

Kartais palydėtojas gali raginti žmogų keisti tam tikrą gyvenimo būdą, atsisakyti priklausomybės, prisiimti atsakomybę, nueiti pas gydytoją ar psichoterapeutą. Toks paraginimas gali būti nemalonus. Mes mėgstame laisvę, tačiau ne visada mėgstame tapti laisvi. Kai reikia atsisakyti to, prie ko esame prisirišę, laisvė gali atrodyti kaip našta.

Todėl čia reikia ypatingo jautrumo. Žmogus turi jausti, kad palydėtojas ne tempia jį į savo paties gyvenimo viziją, bet padeda jam tapti laisvam Dievui.

Senovėje dvasinį palydėtoją dažnai vadindavo dvasios tėvu. Ši sąvoka primena, kad palydėtojas tam tikra prasme turi tėvišką užduotį: ne valdyti, o padėti augti.

Tačiau laisvė svarbi ir pačiam palydėtojui. Jis turi būti laisvas nuo pernelyg didelio prisirišimo prie lydimo žmogaus, kad prireikus galėtų pasakyti tiesą.

Todėl dvasinis palydėtojas turi priimti kitą be teisimo, be išankstinės nuostatos ir be noro kontroliuoti jo gyvenimą.

Tam būtinas atsivėrimas.

Žmogus ateina pas palydėtoją ne tam, kad jam patiktų ar pasirodytų geresnis, negu yra. Jis turi teisę būti savimi. Kuo atviriau žmogus kalba apie tai, kas iš tikrųjų vyksta jo gyvenime, tuo lengviau palydėtojui jį suprasti.

Kartais žmogus slepia tam tikrus dalykus iš gėdos ar baimės nuvilti palydėtoją. Tačiau būtent tai, ko labiausiai gėdijamės, gali būti svarbiausia pokalbio dalis. Kaip ir per išpažintį, žmogus kviečiamas ateiti toks, koks yra.

Atsiverti palydėtojui – tam tikra prasme mokytis atsiverti Dievui.

9. Koks yra palydėtojo ir lydimo žmogaus santykis?

Dvasinis palydėjimas nėra paprasta draugystė. Tarp palydėtojo ir lydimo žmogaus nėra visiško vaidmenų lygiavertiškumo: vienas ateina prašyti pagalbos, kitas sutinka padėti.

Tai nereiškia, kad palydėtojas yra „aukštesnis“ už kitą žmogų. Tai reiškia tik tai, kad jų vaidmenys skirtingi.

Tarp jų gali būti draugiškumas, šiluma ir net gilus žmogiškas artumas. Tačiau šis artumas turi išsaugoti tam tikrą atstumą. Palydėtojas neturi tapti žmogaus gyvenimo centru.

Šiam santykiui reikalingi keli dalykai:

• abipusis pasitikėjimas;

• pagarba;

• išankstinis geranoriškumas;

• gebėjimas priimti kitą tokį, koks jis yra;

• laisvė kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų vyksta;

• artumas, gebantis išlaikyti ribas;

• noras augti;

• troškimas ieškoti tiesos;

• kantrybė ir ištikimybė;

• meilė, suprantama pirmiausia kaip rūpinimasis kito žmogaus gėriu.

Kaip surasti tokį žmogų?

Nebūtina iš karto priimti ilgalaikio įsipareigojimo. Galima pradėti nuo vieno pokalbio, kad susipažintumėte ir pajustumėte, ar tarp jūsų įmanomas toks dvasinis santykis. Galima klausytis žmogaus kalbant, pabendrauti neformalioje aplinkoje ir savęs paklausti: ar aš galėčiau šiam žmogui atsiverti? Ar jaučiuosi jo suprastas? Ar jo žodis mane pasiekia? Ar matau jame žmogų, kuris pats eina Dievo keliu?

Dvasinis palydėjimas taip pat neprivalo tęstis visą gyvenimą. Kartais žmogus ateina su konkrečiu klausimu, jį išsprendžia ir toliau keliauja pats. Kartais keičiasi gyvenimo aplinkybės, žmogus išvyksta į kitą miestą ar šalį. Kartais po metų ar pusmečio abu gali sustoti ir paklausti: ar šis santykis mums vis dar padeda?

Santykį galima nutraukti, jeigu jis nepadeda žmogui augti, jeigu atsiranda priklausomybė, jeigu žmogus nebesijaučia gerbiamas savo laisvėje arba jaučia, kad palydėtojas ima valdyti jo gyvenimą.

Tačiau svarbu būti sąžiningam: negalima nutraukti santykio vien todėl, kad palydėtojo žodis tapo nepatogus. Kartais žmogus nori pasitraukti ne todėl, kad palydėjimas tapo nesveikas, bet todėl, kad palydėtojas palietė tai, ko žmogus nenori matyti savyje.

10. Kaip praktiškai vyksta dvasinis palydėjimas ir ar jis būtinas?

Dvasinis palydėjimas turėtų vykti reguliariai. Nėra vieno privalomo dažnumo. Vieniems tinkamas susitikimas kartą per mėnesį, kitiems – kas dvi ar tris savaites. Svarbiausia ne dažnumas, o reguliarumas.

Iniciatyva turėtų dažniausiai kilti iš lydimo žmogaus. Ne palydėtojui pirmiausia reikia šio santykio – žmogus pats nori augti, ieškoti ir pažinti Dievo veikimą savo gyvenime.

Per pokalbį kalbama pirmiausia apie tai, kas rūpi pačiam žmogui. Tai nėra paskaita ar dvasinė pamoka. Palydėtojas gali ką nors paaiškinti ar pasidalyti savo patirtimi, tačiau pagrindinis klausimas išlieka: kas vyksta šio žmogaus gyvenime ir jo santykyje su Dievu?

Pirmojo susitikimo metu galima papasakoti, ko žmogus tikisi iš palydėjimo, kokie šiuo metu svarbiausi jo gyvenimo ir tikėjimo klausimai, su kokiais sunkumais susiduria. Kartais naudinga parašyti trumpą savo dvasinę biografiją – kelis svarbiausius įvykius, žmones ir patirtis, kurios suformavo mano tikėjimo kelią.

Tačiau ar kiekvienam krikščioniui būtinas dvasinis palydėtojas?

Ne. Geras krikščionis gali gyventi tikėjimo gyvenimą ir be nuolatinio dvasinio palydėtojo. Bažnyčios istorijoje buvo šventųjų, kurie neturėjo vieno nuolatinio dvasinio vadovo. Tačiau buvo ir daugybė tokių, kuriems toks žmogus buvo nepaprastai svarbus.

Šiandien dvasinis palydėjimas gali būti ypač naudingas todėl, kad mūsų gyvenimas tampa vis sudėtingesnis. Anksčiau žmogaus pasirinkimų laukas buvo gerokai siauresnis. Šiandien turime beveik neribotą pasirinkimų skaičių: gyvenimo būdų, profesijų, santykių modelių, pasaulėžiūrų, informacijos ir balsų, kurie mums sako, kaip turėtume gyventi.

Todėl vis sunkiau atskirti, ko iš tikrųjų noriu aš, ko iš manęs nori aplinka ir kur šioje daugybėje balsų kalba Dievas.

Dvasinis palydėtojas gali padėti šioje tyloje išgirsti svarbiausią balsą.

Adresas

Pylimo g. 50, Vilnius, 01136 Vilniaus m. sav.

Kontaktai

michel.demeulenaer@gmail.com+37061426090

Michel de Meulenaer
Konsultacijos ir
Dvasinis palydėjimas