"Memento mori"

Senovės vienuoliai ant savo stalų pasidėdavo kaukolę – arba bent jau taip juos mėgo vaizduoti Renesanso menas. Tai nebuvo keistas pomėgis ar niūrus estetinis gestas. Tai buvo tyli, bet atkakli meditacija apie visų dalykų trapumą bei praeinamumą. Žvelgdami mirčiai tiesiai į akis, jie mąstė apie pasaulio tuštybę ir kėlė savo dvasią link to, kas nepraeina. Taip jie savitu būdu įkūnijo biblinę Koheleto knygos ištarmę: „Tuštybių tuštybė, viskas yra tuštybė.“ (Koh 1,2)

Vis dėlto ši išmintis dažnai buvo nesuprasta. Vienuoliams priekaištauta, esą jie nemoka gyventi „čia ir dabar“, vengia pasaulio ir stokoja drąsos susidurti su jo iššūkiais. Tačiau atsitraukimas nuo pasaulio nebuvo pabėgimas – tai buvo sąmoningas pasirinkimas ieškoti gilesnės tikrovės, to, kas nepavaldu laikui ir nykimui.

Mirties atminimas – memento mori – jiems buvo raktas į tikresnį gyvenimą. “Memento mori” - “Atmink, kad mirsi” - baugi, bet kartu ir brangi mintis: viskas praeina, viskas išnyksta. Kam eikvoti gyvenimo jėgas praeinantiems dalykams?

Ir dar kartą: šis žvilgsnis į mirtį nėra kvietimas nusigręžti nuo gyvenimo. Priešingai – tai būdas jį pamatyti be iliuzijų. Vienuolis, žvelgdamas į kaukolę, nemąstė: „gyvenimas bevertis“, bet veikiau: „gyvenimas trapus, todėl ir be galo brangus“. Tik tas, kuris priima savo ir visko laikinumą, gali atsirinkti, kas iš tiesų lieka. Vadinasi mirtis užbaigia mūsų kūnišką buvimą, tačiau jos apmąstymas išgelbsti gyvenimą nuo tuštumos, nuo išsibarstymo nereikšminguose dalykuose.

Šia prasme mirties atminimas veikė kaip vidinis kompasas. Jis saugojo nuo prisirišimo prie to, kas lengva ir paviršutiniška – garbės, turto, tuščio pripažinimo ir t.t.. Kai visa tai neišvengiamai subyra, iškyla esminis klausimas: kas iš tikrųjų turi svorį?

Įvairūs mąstytojai, atsigręžę į žmogų ir pasaulį, neprarado šios įžvalgos. Michel de Montaigne yra pasakęs: „Mokytis mirti – tai mokytis gyventi.“ Heidegeris teigė, kad mirtis leidžia žmogui pereiti iš būties užmaršties būklės – kurioje žmogus pasimetęs kasdienybės paviršiuje – į autentiškesnį buvimą, kuriame jis susitinka su pačia savo būtimi.

Šiose mintyse slypi paradoksas: tik tas, kuris susitaiko su savo mirtingumu, išsilaisvina iš baimės ir pradeda gyventi pilniau. Mirtis tuomet tampa ne vien pabaiga, bet ir riba, suteikiančia gyvenimui formą, kryptį ir gylį. Jeigu turiu išeiti rytoj, galiu pasirinkti pilniau gyventi šiandien!

Todėl ir šiandien ši sena laikysena gali pasirodyti netikėtai artima. Pasaulyje, kuris nuolat skatina pamiršti laikinumą, memento mori grąžina žmogų į tikrovę – ne tam, kad jį prislėgtų, bet kad pažadintų.

Adresas

Pylimo g. 50, Vilnius, 01136 Vilniaus m. sav.

Kontaktai

michel.demeulenaer@gmail.com+37061426090

Michel de Meulenaer
Konsultacijos ir
Dvasinis palydėjimas