"Paklauskite pats save tyliausią savo nakties valandą... Kaskitės į save, iki rasite gilų atsakymą." Laiškai Jaunam Poetui (R. M. Rilke)

PARYŽIUS, 1903 m. vasario 17 d.

Didžiai gerbiamas pone,

Jūsų laiškas pasiekė mane vos prieš kelias dienas. Noriu padėkoti Jums už jame pareikštą didelį ir mielą pasitikėjimą. Daugiau ne ką ir tegaliu. Negaliu gilintis į Jūsų eilėraščių pobūdį; mat bet kokie kritiko ketinimai man pernelyg svetimi. Nėra nieko, kas paliestų meno kūrinį menkiau nei kritinis žodis: pabaiga čia visuomet būna tik daugiau ar mažiau pavykęs nesusipratimas. Daiktai nėra tokie apčiuopiami ir nusakomi, kaip mes dažniausiai esame įtikinėjami; dauguma įvykių yra nenusakomi, jie vyksta erdvėje, kurion žodis niekados nėra įžengęs, o labiau už viską nenusakomi yra meno kūriniai, slėpiningi padarai, kurių gyvenimas tveria greta mūsų laikino gyvenimo.

Pradėdamas laišką tokiomis pastabomis, galiu tiktai dar pasakyti, kad Jūsų eilėraščiai nėra saviti, tačiau juose esama tylių ir paslėptų asmenybės užuomazgų. Labiausiai tatai jaučiu paskutiniam eilėrašty "Mano siela". Jame šis tas savita ieško žodžio ir išraiškos. O gražiame eilėrašty "Skiriu Leopardi" galbūt bręsta tam tikra giminystė su tuo didžiuoju vienišium. Ir vis dėlto tie eilėraščiai savaime dar yra niekas, jie dar nesavarankiški, taip pat ir paskutinysis, ir Leopardi skirtasis. Eiles palydėjęs Jūsų malonus laiškas tikrai padėjo man suprasti vieną kitą ydą, kurią, nors ir negalėdamas apibūdinti žodžiais, jaučiau, kai skaičiau Jūsų eilėraščius.

Klausiate, ar Jūsų eilės geros. Klausiate mane. Anksčiau klausėte kitus. Siuntinėjate jas žurnalams. Lyginate jas su kitais eilėraščiais ir nerimaujate, kai kuri nors redakcija Jūsų eilių atsisako. Tai štai (kadangi leidote man Jums patarinėti), prašau Jus, liaukitės. Jūs dairotės išorėn, o dabar to Jums visų pirmiausia nevalia daryti. Niekas negali Jums patarti ir padėti, niekas. Yra tiktai vienas būdas. Eikite į save. Ištirkite priežastį, verčiančią Jus rašyti; ištirkite, ar ji suleidusi savo šaknis giliausioje Jūsų širdies vietoje, prisipažinkite pats sau, ar mirtumėte, jeigu Jums būtų neleidžiama rašyti. Tatai visų pirmiausia:

paklauskite pats save tyliausią savo nakties valandą - ar privalau rašyti? Kaskitės į save, iki rasite gilų atsakymą. Ir jeigu jis būtų teigiamas, jeigu galėtumėte atsiliepti į šitą rimtą klausimą tvirtu ir paprastu "Privalau", tai kurkite savo gyvenimą vadovaudamiesi šia būtinybe. Jūsų gyvenimas ligi pat savo nereikšmingiausios ir menkiausios valandos turi tapti to siekio ženklu ir liudijimu. Tada artinkitės prie gamtos. Tada pamėginkite, lyg būtumėt pirmasis žmogus, pasakyti, ką matot ir patiriat, ką mylit ir ką prarandat. Nerašykite meilės eilėraščių; iš pradžių venkite tų formų, kurios pernelyg dažnos ir įprastos:

jos pačios sunkiausios, nes reikalinga didi, subrendusi galia duoti šį tą sava ten, kur esama gausios ir geros, iš dalies tiesiog puikios tradicijos. Tad gelbėkitės nuo bendrųjų motyvų ir imkitės tų, kuriuos Jums pateikia Jūsų pačių kasdiena; vaizduokite savo liūdnumus ir troškimus, šmėkštelinčias mintis ir tikėjimą kokiu nors grožiu - vaizduokite visa tai su meiliu, tyliu, nuolankiu nuoširdumu, o išreikšti save naudokite savo aplinkos daiktus, savo sapnų vaizdus ir savo prisiminimų objektus. Jeigu Jūsų kasdiena pasirodytų Jums skurdi, nekaltinkit jos; kaltinkit save, sakykite sau, kad esat per menkas poetas, jei nesugebat prisišaukti jos turtų; mat kuriančiam žmogui neegzistuoja skurdas ir nėra skurdžių neįdomių vietų. Juk net jeigu Jūs būtumėt kalėjime, kurio sienos neleidžia nė vienam pasaulio šnaresiui pasiekti Jūsų juslių, - argi Jūs ir tuomet vis dėlto neturėtumėt dar savo vaikystės, to įstabaus, karališko turto, to atsiminimų lobyno? Nukreipkite į ją savo dėmesį. Pamėginkit iškelti paviršiun nuskendusias tos plačios praeities sensacijas; Jūsų asmenybė sutvirtės, Jūsų vienatvė prasiplės ir taps prieblandoj skendinčiubūstu, kur kitų triukšmas praeina toli pro šalį. Ir jeigu iš to posūkio į vidų, iš to nugrimzdimo į savą pasaulį kils eilės, tada Jums nė galvon neateis ką nors klausti, ar tai geros eilės. Jūs taip pat nemėginsite sudominti šitais darbais žurnalų: mat laikysite juos savo miela natūralia nuosavybe, savo gyvenimo dalimi ir balsu. Meno kūrinys yra geras, jeigu jis gimęs iš būtinybės. Šis jo kilmės pobūdis lemia jo įvertinimą; jokio kito nėra. Todėl, didžiai gerbiamas pone, aš nežinau, ką daugiau Jums patarti, tik tiek:

eiti į save ir tyrinėti gelmes, kuriose yra Jūsų gyvenimo ištakos; prie jo versmių Jūs rasite atsakymą, ar privalote rašyti. Priimkite jį tokį, koks pasigirs, ir nieko nesiaiškinkite. Galbūt pasirodys, kad esate pašauktas būti menininku. Tada prisiimkite šią lemtį. ir neškite ją, jos naštą ir didybę, niekados neklausdamas, koks atlygis už tai galėtų ateiti iš išorės. Juk kuriantis žmogus turi būti atskiras pasaulis ir viską rasti savyje ir gamtoj, prie kurios yra prisišliejęs.

Bet galbūt, šitaip nužengęs į save ir savo vienatvę, turėsit atsižadėti minties tapti poetu (užtenka, kaip sakiau, pajusti, kad gali gyventi nerašydamas, ir jau apskritai neturi teisės rašyti). Bet ir tada tas grįžimas į save, kurio Jus prašau, nebus veltui. Jūsų gyvenimas nuo to laiko bet kuriuo atveju atras savus kelius, o kad jie būtų geri, turtingi ir tolimi, to aš Jums linkiu labiau, nei galiu apsakyti.

Ką dar galėčiau Jums pasakyti? Man regis, kad būsiu pasakęs viską, kad teisingai būsiu sudėjęs visus akcentus; galų gale juk norėjau Jums tik patarti, kad tyliai ir rimtai augdamas nugyventumėt savo raidą; tiesiog negalite jos smarkiau sutrikdyti, kaip vis dairydamasis išorėn ir iš išorės tikėdamasis atsakymo į tuos klausimus, į kuriuos galbūt gali atsakyti vien Jūsų slapčiausias jausmas tyliausiąją Jūsų valandų.

Apsidžiaugiau, Jūsų laiške aptikęs pono profesoriaus Horaceko pavardę; ligi šiol išsaugojau šitam mielam mokslininkui didžią pagarbą ir daugelį metų tebetveriantį dėkingumą. Gal galėtumėt pasakyti jam apie tuos mano jausmus; labai miela, kad jis mane dar tebemena, ir aš gebu tatai įvertinti. Eiles, kurias man maloniai patikėjote, grąžinu su šiuo laišku Ir dar kartą dėkoju už tokį didį ir širdingą pasitikėjimą, kuriuo, kuo nuoširdžiau atsakydamas, kaip įmanoma mėginau pasidaryti nors truputėlį labiau vertas negu, kaip prašalaitis, iš tikrųjų esu.

Su didžiausiu atsidavimu ir prielankumu

RAINER MARIA RILKE

Adresas

Pylimo g. 50, Vilnius, 01136 Vilniaus m. sav.

Kontaktai

michel.demeulenaer@gmail.com+37061426090

Michel de Meulenaer
Konsultacijos ir
Dvasinis palydėjimas